Dar pabūkime čia, iš kur eiti visai nesinori.
Pirmos dienos žiemos, bet jau speigas įkibęs kietai.
O ant ledo – didžiausia žvaigždė tyliai sveikina gruodį,
Tik širdis nesušalus – jauti juk daugiau nei matai.

Būna dienos, kai norisi brist per tirštėjančią atmintį,
Surikiuoti iš naujo, pamiršti ar dulkes nušveist...
Laikas pasveria, duoda-neduoda ar prideda-atima...
Tyli paukščiai, kažkas juk pradingo su jais...

Vėlei vienu kampu, tik kampu patalų užsikloju
Ir taip šalta, taip šalta, bet norisi viską atleist...
Ir tada gabalėlį didžiosios žvaigždės dovanoji,
Nors įšalus lede...
Ką gi man pažadėti mainais...

2018 m. gruodžio 2 d.