Susitraukė į lukšto kamarą
Pasiskleidusios gyvasties dumplės,
Kai mieguistoj migloj
Sielą ėda būties ilgesiai.
Po žiemos drobule
Ne aistringoms glamonėms atgulti,
Nebent slėptis po ja,
Kada pelenus jau pražarstei
Ir tarp jų neradai
Nei vienos vičvienaitės žarijos,
Nes būtoji liepsna
Tarsi pasaka, tarsi sapnai,
Kai saldžiais peršuliais
Glėbio vyriai visai užrūdijo,
Kai ne aklas esi,
Bet svarbaus kažin ko nematai,
Nes tyloj tiek prasmės,
Kad vargu ją išsemt žodžių šaukštais,
Kai abu atsikri savo kūnuos,
Nelyg be jausmų.
Negirdžiu, ar meldies,
Tad kažin, ar pavasario lauki? 
Ko norėtum dabar?
Žalio tvarsčio ant sielos žaizdų?
Spindulių ir giesmės,
Kuri išplečia gyvasties dumples,
Kai pražarstę grumstus
Plūsta pievos klampiu nektaru,
Kai per dieną judi
Savo rudeniu dar neapsunkęs,
Kai žiūri į mane
Ir išsprūsta džiugus:
„Gyvenu“...