Vėjų rauda
Kai dangaus vieškeliais jojo lietus,
Tvirtais ąžuolais broliai stojosi,
Ir mirtis, užmigdžius didžius kunigaikščius,
Tyliai piršosi liepai sesulei.
Tekanti saulė karžygį kels iš guolio,
Rubinais suspindusiais jo šarvais
Lašės priešo tviskantis kraujas –
Netylėk, mielas, kario balsas tavo galia.
Kaip kovoti ugnim prieš ugnį,
Kai užgeso širdžių židiniai?
Kur ieškoti savo sielos taikos,
Kai skausmo karai plauna mintis?
Kai tėvo dalgis šienavo sidabrines pievas,
Basomis per liūnus laumės skriejo,
Ir rado motina lopšy ne vaiką –žaltį;
Rūko vystyklais čiūčiuotas rytas.
Mėnesienos takai puošti žvaigždėmis,
Našlaitės ašaros ant karžygio širdies,
Ir laiko kryžiais statytų pilių
Pelenais apsineš dievų karūnos.
Koks turėtų būti laisvės skonis,
Kai kautasi ne žodžiais – ginklais?
Kaip apgint ir mylėt tėvynę,
Kai medžiais virto motinos vaikai?
Kai dangaus vieškeliais jojo lietus,
Vėjų raudą girdėjo miegantys kariai;
Nakties suknią vilkėjo priešo kardai,
O nuo jų varvėjo raudonas medus...