Aš čia, ant tavo lūpų, tebuvau,
O tau atrodė, kad pati kalbėjai,
Kur mano, tavo ištarmė, aš nežinau,
Tik kartais Vaivos juosta virš tavęs kabėjo.
 
Nelemta, miela, neraudok, daugiau,
Nors mėnesiui, žvaigždėms, Sietynui nusidėjom,
Uždraustą vaisių aš pasiekt bandžiau,
Bet mūsų laimę jau nuskynė šiaurūs vėjai.
 
Bausmė? Paklausk – už ką? Kodėl?
Prakeiktas žodis klupo ir kas kartą klydo,
O tau ant lūpų – išgalvota nuodėmė,
Vėl žemę  Viešpats tartum pragare liepsnom telydo.
 
Galbūt kaltė –  žemai ir aukštuose skliautuos todėl,
Galbūt, kad mėnuo toks besapnis ir paklydęs?