Miegas

Jau dabar supratau,
Kam užmigdo miglojančios lapkričio sutemos,
Kam drobulė balta, 
Išskleista po šalnotos nakties – 
Kad sapnuočiau tave
Ir giedrėtų dūmojimas rūškanas,
Kol po ižo sunkaus
Prispausta sraunuma ištekės,
Atminimai išbrinks
Ir praplėš vienišėjimo kiautą,
Gyvasties gaivalai žalią gelumbę kilstels vėdint.
Miglos lapkričio tam,
Kad galėtume kvapą atgauti,
Nuo buities lig būties
Kad subręstume Ilgių naktim,
Kad nusėstų bent kiek
Žaižaruojančių lūkesčių dulkės,
O juoduos duburiuos suknirksėtų gimties paslaptis,
Kad esybe visa išmatuotų, ar laikas tau gultis,
Kai ryškiausia žvaigžde 
Šventas jausmas it sapnas nušvis.
Glausim, saugosim jį
Daug labiau, negu sergėjam vyzdį,
Kol ramybė užlies išderėjusio kūno jusles.
Lieka kraujas gyvent,
Prisaikdintas lengvai nesunykti.
Palaiminga naktis – 
Jau žinau, kad sapnuosiu tave.
Nijolena