Vienumoj, bet aukštai

(Skirta obuoliui, bet tinka ir žmonėms)
 
Paskutinis, lyg išpuikęs palikai,
Net be lapų šlamančių, žalių.
Dieną naktį vėjo supamas tiktai
Ant pavargusių obels šakų.
 
Gal tik saulė vis tave dar myli,
Bet užklysta ji dabar retai,
Kas ir pavydėjo, jau nebepavydi,
Nors ir žėri skruostai raudonai.
 
Gal uždės žiema kepurę baltą,
Ar užklydęs kėkštas papietaus.
Akmeniu pavirsi šalčio gniaužtuos,
Negirdėsi, net kai vėtra šauks.
 
..................................................
Ak, puikybė — būt aukščiau už viską!
Tiktai laimę ar surast tenai?
Be naudos ir be garbės įstrigęs,
Supkis vienas vienumoj aukštai.
 
 
skroblas