Nuodingas bejėgystės graudulys

Kada į sielą smelkiasi nuodingas bejėgystės graudulys,
Jauti, kaip veržiasi ji į Dausas išskristi.
Darbai ir norai skirstos į dalis,
Kada į lygtį – ne po vieną iksą,
Kai veiksmo tiek, kiek senvagės dumble – 
Praskridęs mašalas lyg Dievo siųstas svečias.
Tuštėja kūnas. Jam sunku bus skęst – 
Geismai ir lūkesčiai nedorovingai kečias.
Per žvilgsnį varvantį keistus vaizdus matai,
Kur mizanscenose nepalikta tau rolės,
Lyg teatro uždanga jau leidžiasi lėtai.
Dar nėr akmens, tik lapkritinis molis.
Gedės, kalbės, bet pamažu pamirš,
Net buvęs pirmu juk ne paskutinis.
Ta bejėgystė optimizmo virš,
Antraip ko virkautų tavų gerbėjų minios?
Nijolena