Gyvenimas dar nesustojęs
ir tuopos lapai arčiau žemės žali,
žiema kažkur iš tolumų atklampoja:
klausi savęs, kas tu, nes neatpažįsti.
Žvelgi ten, kur horizontas dangų remia,
jauti – nepavyks pamatyt daugiau niekada,
tad apglėbus laikai būties dalelę ramią,
susitaikai – tau primesta likimo dovana...
Kasmet gyvenimo dalis į nebūtį nuskriejo,
liko tuščias kevalas pamautas ant mieto šalia,
kas rytą noris paklausti nenuoramos vėjo:
nejaugi man tik tiek paliko mano piktoji dalia...

2018 m. lapkričio 20 d.