Tikiuosi, paprasta bus žirti trupiniais,
Išsivadėjus jausmui, minčiai ir dvejonėms,
Kada mazgai ir sąsajos gumbuotos atsileis,
Kai šaknys varpučių – apglėbiantis gyvuonis,
O EGO ribos nebeverš, nesmaugs'
Ir tu ne uždarbiu, bet savimi maitinsi,
Kai nebesaikstysiesi krintančio dangaus –
Akmens širdy nebesutrinka tvinksniai.
Ramybės tiek, kad išprotėt gali,
Nors argi smilčiai beprarasti protą?
Tarp grumstų – lūkesčiai, kaip visada žali
Ir jų sapnai. Kaip visada spalvoti.