Koks aukščiausias moters pilotažas,
Tai pakilti aukščiau debesų,
Prisiliest prie vaivorykštės maga,
Ir sugrįžti atgal su gyvybės jausmu.

O tas jausmas, tas amžinas kelias,
Kurį teks nueit kiekvienai,
Kartais tiesiai, o kartais keliais,
Kartais garsiai, o kartais dantim sukąstais.

Tiktai  tam, ką labiausiai mylėjai,
Tiktai tam, ko taip laukei ilgai,
Ir tik sau tu pati pažadėjai,
Aš tą kovą laimėsiu tikrai.

Ir laimėjai ir gimė stebuklas,
Laimės ašaros krito ant jo,
Tu verkei, o ji garsiai kalbėjo,
Aš jau čia, nebeverki miela.

O mielieji, kad jūs tik žinotut,
Kiek stipri moters padermė,
Jos  gyvenimo kelias  žaizdotas,
Kartais laimė, o kartais baisi  nesėkmė.