Vėl ruduo
Nepykstu ant rudens, kad paslėpė dangų ir saulę,
Nepykstu ant lietaus – veidą lietui atsukus keliauju.
Ir šypsaus, ir verkiu – gerumu, švelnumu, prilietimais...
Rūkui taurę tiesiu ir geriu jį lyg baltąjį vyną.
Ne nuo vyno svaigstu, o drumsto spalvoto minkštumo,
Nuo klevų patalų ir auksinio beržų geltonumo.
Gyvenu ne dienas, ne naktis, o svajingą tavo laukimą,
Neužtruk ir sugrįžk, kol keliai dar sniegu neužtvino...