Be ribų
Nebeliūdėkime, nes lūkesčių erdvėj
Dar žiburiuoja ir svaigina visas Paukščių Takas,
Nes visos pabaigos naujom pradžiom kupės –
Gausybės Ragas dar juk neužako.
Net jei suglamžytas lyg juodraštis jauties,
Ne kartą krykštavai, pajutęs šokant kraują.
Tai, ką pasėjai – Dievui ant garbės,
Neišsineši nei glėbiais, nei saujom.
Mažutėm žiežirbomis mirksi Visata.
Tu, vabalėli, kylant saulės lauki.
Pasimatuoki erdvę lūkestinę tą,
Kuri mus priima, kai liekame be kaukių.