Po ašarų lietaus – ugnies šešėliai,
Uždengę erdvę, debesų blakstienas,
Dar stabtelėk, sustok nors valandėlę,
Kad būt jaukiau, šilčiau , ne vienai...
Girdžiu, kaip klykia paukštis skaudžiai,
Matau, kaip krinta užsilikęs obuolys,
O ten, širdies gelmėj, taip gaudžia, gaudžia...
Tik ar šešėlis tavo pro šakas pralįs?
Tu būk ugnis – nepasislėpsi, nepradingsi,
Tu būk dangus – vaiskus, šviesus, žavus,
Kad tuštumos širdy nebūtų ir kad neskaudėtų,  
Nebūk, nebūk  tik užribio žmogus...