Penkios ryto

Penkios ryto, bet garuoja du arbatos puodeliai, mano mieloji nemiga žiūri išplėtus akis, jos šviečia kaip cigarečių žarijos, smilkalas pusiaukelėj virsta dūmais, jo pelenas labai idiotiškai nulinkęs, tabaluoja skersvėjyje, žiūriu į savo brangiąją ir gailiuosi, kad permiegoti nesigaus.
Penkios ryto, bet smegenys atrodo dar budrios, mintyse dar sukasi rišlios mintys ir ryto vėsa kandžioja pėdas, bet lango daryti nevalia, nors ir lapkričio vidurys – reikia išprašyti iš namų tabako smarvę.
Penkios ryto, o aš pavėlavau į pasimatymą beveik septyniasdešimt metų ir dabar tenka sedėti su tavim, nes senamiesčio gatvės nėra dėkingos, kai šlaistaisi jomis vienišas ir girtas, tada nuo kvailai didelio alkoholio kiekio ir šalčio prasideda kliedesiai apie ramų pasisėdėjimą namie prie arbatos puodelių, su ta vienintele, neleidžiančia naktimis užmigti.
Penkios ryto, o aš pažiūrėčiau dar vieną filmą, bet baigėsi cigarethjuyšųmnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnnn
Septynios ryto ir panašu, kad vėl užmigau rašydamas.
Pomidoras