Išeiname takais

 
Išeiname takais tiesiais, vingiuotais,
Nežiūrint metų laiko ir dienos,
O apsisukt ir grįžt niekam neduota,
Nors minios šauktų:
                       — Grįžki atgalios! 

Grįžti tiktai darbais ir pasakytais žodžiais,
Mielų vaikų, vaikaičių akimis.
Dar ąžuolais senais, kur tavo sakmę ošia
Iškeltomis į aukštį šakomis.
 
Yra dar ir kiti takai, pavasariniai,
Kuriais į žemę leidžiasi žmogus.
Įvystytam į audeklą gilios žydrynės,
Apiberia žiedais net pats dangus.
 
Ir kaip toli, bei kaip ilgai beeitų,
Atsiduria take, kuriuo išeiti reikia.
Ruduo ruduo, toks paslaptingas laikas,
Kai žemėn klevo lapai leidžias.
skroblas