Ant boružės taškų laikas varvėjo,
O žmogaus delnuose mirė sekundė;
Vėjų skarmalus liepos surinko,
Pasimiršo prabėgantys metai –
Nebeliko už ką juos pagirt.

Nebeliko veido, prilipusio prie veidrodžio...
Tik rasa lašėjo nuo blakstienų
Kylant paukščiams paskutinio skrydžio.
Kodėl nešaukė, kodėl nemojo?
Grįžtančių nelaukia niekas...

Grįžtančius paguldė parako dūmai,
Ir verkė ant skliauto mėnulis,
Suduotas žaibo aštria rykšte –
Ant vienišo tako neliko nė vieno.
Ar galima akmenį mylėt labiau už saulę?

Už žvaigždę ryškesnę suspindusią viltį
Bombonešiai numuš virš galvų,
Ir nieks negirdės giedojančio gaidžio;
Pražilęs rytas lyg pranašas kils
Už liepsnojančio beržo, kalnų.

Už liepsnojančio horizonto paukščiai pranyko.
Kodėl nešaukė, nemojo? Nusigręžė nuo jų...
Neskaičiuotais žingsniais skubėjo
Minutės. Ištirpo neregio maiše.
Ar girdit, kaip kaukia vilkai?

Ant boružės taškų laikas varvėjo,
Vėjų skarmalus liepos surinko
Kylant paukščiams paskutinio skrydžio –
Grįžtančių nelaukia niekas –
Ir mūšyje neliko nė vieno...