Balius baigtas. Voliojasi buvęs lapijos brokatas
Lyg sutrintas pajuodęs varguolio marškonis.
Drapiruoti miglom horizontai ne platūs
Susišluoja prie židinio šildytis žmones.
Suklusimas. Net varnos viršūnėj nekrankia – 
Lyg ir joms pagiriom juodas galvas skaudėtų.
Medžių šakos tarytum maldaujančios rankos,
Kurios prašo per daug, nesiliauja virpėti
Ir žegnot pilką dangų, ir draskyt debesynus,
Kai jie derinas eikliai pro šalį prabėgti.
Tyžta grumstas. Prigėrė. Daugiau netroškina.
Pilnos kūdros. Kažin, kur tą vandenį dėti?
Dar ne Mišios – ne vynas. Senovinės Ilgės,
Kada būtos dūšelės aplinkui plevena.
Ten, prie židinio, žmonės pavasario ilgisi,
Kai lietus bus glamonė apnuogintai žemei.