Praskys vėl žodis, vėl kapam teguosis,
Maldaus, prašys, raudos raudas,
O tu lyg koks svyruoklis gluosnis,
Grąžysi vėjyje savas rankas.
 
Kažin ar vėl buvai sudėjęs bluostą,
Kažkas pernakt kalbės maldas,
Kažkas jau iškeliavo į Dievulio uostą,
Kažkas galbūt tave taip pat į ten gal išsives.
 
Galbūt šešėliuose kažkas labai brangus alsuoja,
Galbūt išėjęs jau į kitą vėjų karalystę,
Galbūt kažką širdis pašauks brangiu, savuoju,
Ak, kaip saldu kaskart ir vėl suklysti.
 
Žinai, kad pats dažniau ir sau meluoji,
Kad tik ant lūpų – ne didžiausia išdavystė.