Kai pripranti prie glėbio ištuštėjimo,
Jauties lyg medis ant uolėto kranto, 
Kai ne tik liemenį šiurena jūros vėjas,
Kada ir šaknys veltui graibsto dangų.
Bet aš ne tam, kad ką nors suturėčiau,
Dabar žvalgausi – gal manęs kam reikia?
Gal paukščių sklandančių brangios šeimynos dėčiai,
Gal bent kinivarpai ar lėtaeigei sraigei
Pavėsio tiršto kaitriame vidudieny,
Nors aš matuoju vis dažniau saulėlydžius,
Nes disonansų nėr tiktai su rudeniu
Ir kada pajuda it gyvas kopų smėlis.
Ak, suturėkit! Kaip gražiai aušroja
Ir lyg šypsodamasi sutviska viršūnė.
Aš nuo uolos neriu nesuplasnojus,
Geismai jutimų lieka merdėt kūne.
Būtie, tu – mano, kiek tavęs apglėbsiu,
Kiek jos įsiurbsiu, spinduliuos pagausiu.
Sudžiūvęs stagaras nesuteikia pavėsio, 
Tačiau bent skruzdėlei iš jos bus geras plaustas.