Prisišvartavom, apsirengėm civiliniais rūbas ir būriavomės pėdinti nakvynės vietos link. Prieš nueinant ilgesingai pažiūrėjau į jūrą – uosto grindinys niekingas, prieš nesibaigiančius vandenis, žemė po kojomis kieta, sustingusi, nėra mielo siūbavimo, ir vėjas be kvapo, kad ir nuo jūros.
Joks uostas niekada nebus mano namai.
Kadangi romas baigėsi dar nespėjus palikti praeitos prieplaukos, įsikūrę menkame viešbutyje su kolegomis patraukėme išlenkti burnelių – išgerti ir padainuoti. Dažnai ten kur pardavinėjami gėrimai gali rasti ir kas sušildys atvėsusį kūną bei pamaitins išalkusią sielą. Bet šį vakarą mane labiau domina gėrimai. Net dainuoti nesinori.
Kaip įprastai berniukai pradėjo kalbinti merginas ir štai stumiami stalai, štai mūsų jau daug ir kompanija nebe tokia vyriška. Gėrimai ir dainos virpa tarp baro sienų, berniukai jau vedasi merginas namo, kiti meilikuojasi čia pat prie stalo, viena iš jų glosto mane, išdykauja su mano mintimis, kuždėdama kaip smagu man būtų su ja, kokie nuotykiai manęs laukia.
Taip kiekvieną kartą.
Velniop.
Per daug išgėriau.
Per mažai noro atsikalbinėti.
Per daug grynųjų.
Per daug ilgesingos jos akys, gilios ir nesibaigiančios, atrodo galėtum nusileisti jomis į sielą, bet nemoki plaukti, tad jos tik išplauna tos sielos šukes į krantą, kaip jūra laivo nuolaužas...
Kapitonas perspėjo, kad valtis ligota, gydymas užtruks, užtruksime ir mes.
Vakare berniukai vėl keliauja išgerti.
Tuštindamas jau pasenusį pypkės tabako maišą stabtelėjau prieplaukoj pažiūrėti į jūrą. Krantas gadina vaizdą, apriboja kažkokia kreiva linija. Tikra jūra yra apskrita.
Bare sutikau tą pačią merginą. Audronė. Bet Audra gražiau skamba.
Ji vėl išdykauja, primindama vakar naktį.
Velniop. 
Per daug išgėriau.
Noro atsikalbinėti nėra.
Pastebėjau, kad jos kaklo linijos grakščios ir stačios, primena uolas, o ant kojų-stiebų kaip burė įsitempęs sijonas.
Eime.
Sedėsiu prie kranto ir lai plauna vandenys tavo sielos šukes.
Gal kažką suklijuosiu.
Tai buvo meilė žodine forma, ji kalbėjo dainomis ir šypsojosi kaip saulė, besileidžianti jai už nugaros, jos lūpos kaip vynas ir kiek palūžusi lova siubavo lyg vartoma bangų, nebeliko sienų ir dejonės neaidėjo, nes begalybėje neturėjo kur atsimušti.
Ryte pabudus ji dar miegojo, jos kvėpavimas priminė jūros ošimą.
Iš jos išėjęs pasijutau lyg išlipęs naujame uoste, ilgesingai žiūrėjau atgal į jos langus, nes joks uostas niekada nebus mano namai.
Kapitonas pranešė, kad tai paskutinis vakaras. Berniukai, žinoma, ta proga nusprendė išgerti.
Aš ėjau tiesiai pas ją.
Nusipirkau per daug brendžio.
Jokių atsikalbinėjimų.
Ji apkabino mane, jos banguoti plaukai užklojo ramiu, sūriu vandeniu.
– Kiek dar liksi? – ji klausė.
– Iki rytojaus, – atsakiau.
Ir plovė jos ašaros mano veidą ir kapsėjo ant grindų, o paskui man ant krūtinės jos sielos šukės, apkabinau ją tvirtai, kaip tempdamas virves prieš išplaukiant laivui.
Ji visą naktį verkė iš malonumo ir liūdesio.
Sėdžiu ant kranto, laukiu, kol ji atsikels.
Jau beveik surinkau iš šūkių kažkokią senovinę vazą. Trūksta tik kelių fragmentų.
Pakilo audra ir jos akys žibėjo kaip vanduo saulėje. Ji šypsojos.
– Tau reikia eiti, – pasakė.
Grįžti namo.
Grįžti į jūrą.
Paėmiau jos ranką. Pabučiavau. Šlita, spurdanti gyvybe.
Ji šypsojos.
– Eik, – pasakė.
Atsistojau, kiek laiko visiškoje tyloje, žiūrėjau į žemę.
– Tu priklausai ten. Čia ne namai, – vėl pasakė.
– Pradedu tuo abejoti.
Tarpduryje paėmiau jos rankas ir negalėjau paleisti. Būčiau išsivedęs ją kartu.
Bet daug labiau norėjau pasilikti.
Gatvėje atsitrenkiau į kelis žmones kurie man patarė žiūrėti kur einu. Nenorėjau pakelti akių. Radau naujus namus.
Šįkart liko šiek tiek romo jau ir išplaukus. 
Nieko negėriau.
Ilgesingai žiūrėjau į krantą.