Migla palengvina atsiplėšimo sopę,
Nes atminimai – realybės tvarstis.
Tuos labirintuose pakrykštauja nunokę
Ir niekas jų negirdi, tad nesmerkia.
Tamsa tai būvis, kai nereikia kaukių, 
Nesvarbūs rūbai, kai kada – net oda.
Sapnus nepabaigtus gali kieme padžiauti – 
Ar kas išdrįs atičežėt per gruodą?
Berže ažūriniam blausi mėnulio skiltis.
Aš tik norėjau eit, bet neateisiu,
Nes miglos lapkričio geismų gaisrams užpilti,
Nes kas aptvarstytas dar bepajėgtų žaisti?