(Atsiliepiant į šių dienų pilietines aktualijas)
 
Kodėl pritemo žvaigždės viršum Lietuvos,
Palši nakties rūkai ant tuščių pievų guli,
Rodos, aptingo upėse net ir vanduo,
Gal per sunkius jos akmenis ridenti turi? 
 
O gal jas temdo verksmas nuo tėvų atskirto vaiko,
Kai jis sapnuoja motiną, palaužtą skausmo?
Jam nesuprast, kodėl jį svetimuos namuose laiko
Ir niekas sugrąžint namo meldimo nebeklauso?
 
O gal jas temdo kertami pušynai, senos girios,
Kelmais pavirtę ąžuolai, beržai ir eglės?
Be jų liks Lietuva nei jau gyva, nei mirus,
Nusėta plotais negyvais, tarytum stepių.
 
Kur dingo Lietuva su ją mylėjusiais vaikais,
Kurie su Sąjūdžio banga į Laisvę kilo?
Ar raganos jų troškimus jau pavertė niekais,
Užvaldė širdis, sąžines turto bacilos?
 
Kiekvienas rąstas  — tai juk kruopelė aukso,
O vaikas — gal net saujelė šlamančių.
Godumas, baisus godumas protuos vaikšto
Rūmuose žmonių, galingų ir aukštų.
 
Bet juk yra, yra kam akyse gerumas šviečia,
Kam meilė, protėvių dvasia rusena ugnimi.
Tik reikia daug drąsiau pakilt ir eit į Tiesą,
Tikėti Lietuva, tauta, draugais ir savimi.