Išdalinai ne vieną dieną artimiems kaip riekę,
Nes prašė sąžinė tavęs pavirsti duona.
Tai ne lengviau, negu aukštybių siekti,
Nes grumstas derliaus be kančios neduoda.
Nedaug poezijos ant šerpetoto delno,
Nedaug linksmybių, kada rimbas pliaukši.
Ar savo noru užsidėjai balną?
Ir ko meldi? Ne aukso – duonos kriaukšlės,
Vėl tos pačios, kad kiekvienam po kąsnį.
Na, gal dar jausmo – kad po gerą žodį.
Kol vardas tavo už mažus mažesnis,
Nes alkis toks, kiek nepajėgi duoti.
Ir štai diena, kai pats tiesi tu ranką,
Kad geradėjai karšatį aprūpintų,
Kai ilgą poterį nesugebi nusklembti –
Prašai už gentį, ne už savo gūžį.
Trupėk, maitintojau, po žodį, po atodūsį,
Kol dar bent Dievas prie tavęs palinksta,
Suteik saviesiems paskutinę progą
Sueit į užstalę, tegul visai nelinksmą.