Paliko lapkritis vynvyčiais apkaišytą krėslą.
Į miglą migdančią sakmių spalvas išslapstė.
Nestingsta vandenys lig žvarbumos atvėsę,
Pakrantėj lūžta ajerynų rakštys.
Ar tu girdi, kaip šiurpiai girgžda vyriai, 
Kai užsidaro debesynų dangtis?
Į langą beldžiasi lietus šiek tiek įkyriai,
Ta pažintis už slenksčio, Ar išvengčiau?
Pakaušį pridengia išklypęs vėjy skėtis,
Tarsi gėlė pilkoj migloj pražydęs.
Negrįžo lapkritis į krėslą pasėdėti,
Tirštam rūke, tikriausiai, pasiklydo.
Vynvyčiai raitosi numetę lapų skiautes,
O buvo mūras taip gražiai raudonas...
Leisk pasilkt, leisk nakčiai prisiglausti,
Kai tvinksniai tikrina – membranos ne per plonos?
Tačiau tu nekvieti į tą vienatvės miglą
Tarp besiraitančių tirštų baugių šešėlių.
Na, ką gi, eisiu. Lūkesčiai sudilo
Nei kibirkšties tarp mūsų neįskėlę.