Iš gilių atminties labirintų
lyg drugys iš spalvoto apsiausto gėlių
vėl sugrįžta į dabartį laikas,
nepabūgęs pakilt iš klaidžių šulinių.
Kur vandens jau nė lašo nelikę
ir jausmai subyrėję lyg smėlio pilis,
bet jaunystės takai lyg paveikslai
po gaisro išlikę, vėl primins, ten buvai, gyvenai.
Gal skraidei nepasiekdamas kojomis žemės,
gal kitokį pasaulį atradęs buvai,
tai jaunystė didžioji pokštautoja žaidė
su tavim ir su tavo jausmais.
Iš svajonių pasaulio nubudus, kada rudenį
medžiai jau meta lapus, supranti,
kad rudens ten nebuvo, nors ir šerkšnas šarmojo laukus,
nors ir sniegas nuo šalčio girgždėjo,
ir širdis stipriau kalė lyg medį genys,
bet vis vien tik pavasaris buvo,
tik laukimas, užtvindęs mintis.
Iš svajonių pasaulio sugrįžus, kada rudenį medžiai
jau meta lapus, supranti, kad rudens čia nebūna,
jei pavasaris žydi širdy...

2018-11-03