Paprastai tave pažadina varpai, tačiau šiandien pabudai neįprastai sujaudintas, sapnuose pabučiuotas šešėlių lūpų, padažytų liepsnomis. Jos nė kiek nenudegino – buvo maloniai šiltos.
Rytas prasideda malda, tada – maistas, tada – malda, tada – darbas, tada – malda, tada – maistas, tada – darbas, tada – malda, tada – maistas, tada – malda. Ir taip visiškoje tyloje ir vienatvėje ilgi sapnų plaukai apsiveja tavo galūnes ir nutempia į miegą.
Tada dar seneliai buvo gyvi ir tau dar buvo leista kalbėti, ir rugiai augo virš galvos, ir atėjus rugpjūčiui lenkdavosi prieš tave, iki pat kojų, pjautuvo praginti. Ir kaimynų namas dar nebuvo sudegęs, ir kaimynų mergaitė dar šypsojosi, ir jūs dar laikėtės už rankų, ir bėgiojot po rūgius, ir slėpėtės nuo tėvų, senelių ir nuo tamsios ateities, dar patys tos tamsos nepažinodami.

Vienuolyno sienos storos ir šaltos, šviesa veržiasi pro mažus langelius, pakutena prieblandoje tavo vokus. Metas keltis.
Rytas prasideda malda, tada – maistas, tada – malda, tada – darbas, tada – malda, tada – maistas, tada – darbas, tada – malda, tada – maistas, tada – malda. Ir taip visiškoje tyloje ir vienatvėje ilgi sapnų plaukai apsiveja tavo galūnes ir nutempia į miegą.
Tu jau pusė berno ir tėvai rudenį tave atiduos į vienuolyną, kaimynų namas dar nesudegęs, kaimynų merga jau pusė moters, bet širdyje jūs dar vaikai, lakstot po rūgius susikabinę už rankų, slepiatės vasaroje nuo rudens, naktyje nuo dienos ir vienas kito glėgyje nuo šalčio, ji išsitiesia tarp varpų, jos skaistus veidas žiba mėnulyje, akys blizga kaip mėnulio nukaltos žvaigždės, jos lūpų kampučiai kilstelti viršun, ji žiūri į tave ir šypsosi angeliškai, jos dvi kasos atsileidžia, tu pats nesuprasdamas guliesi šalia jos, tavo rankos šąla, jos marškiniai sagstosi ir ant jos minkštos krūtinės tu randi šilumą.
Paprastai tave pažadina varpai, bet šiandien pabudai neįprastai sujaudintas sapnų. Kaip galima tokius malonius pojūčius vadinti tokiu bjauriu žodžiu, kaip „košmarai“?
Todėl, – atsakytum pats sau, jeigu tau būtų leista kalbėti, – kad moteris atitolina nuo Dievo. Nors niekada ir nesijautei niekam toks artimas.
Rytas prasideda malda, tada – maistas, tada – malda, tada – darbas, tada – malda, tada – maistas, tada – darbas, tada – malda, tada – maistas, tada – malda. Ir taip visiškoje tyloje ir vienatvėje ilgi sapnų plaukai apsiveja tavo galūnes ir nutempia į miegą.
Ji šypsosi ir plieniniu peiliu pjauna rūgius. Tavo meilė jai nerūdijanti.
Bet laikas suėstas tiek, kad trupa, ir tik žiupsnelis liko, kol jis jus išskirs.
Iškils storos akmeninės sienos ir pro siaurą langelį skverbsis šviesa, norinti tave pažadinti, vėl atimti iš jos.
Šiąnakt ji tavęs nepaleis. Ji tau šiąnakt sakys, kad niekada nepaleis. Jūs gulsit ant kalvos, jums bus šalta, jūs glausitės vienas prie kito, ji tave bučiuos, tu be proto jaudinsies, segsis jos marškiniai ir tavo kelnės, ji suims tave rankomis ir lėtai, maloniai masažuos, tavo akys užsivers į dangų ir tu kauksi iš laimės ir geismo, kol galiausiai ji apsižergs tave kaip arklį, koks tada ir jausies, ir ten, giliai giliai apačioj, užsidegs liepsna, užkurs kūną ir sielą.
Tada tave pažadins varpai.
Tada malda, tada – maistas, tada – malda, tada – darbas, tada – malda, tada tau jau neberūpės niekas kitas, kaip tik grįžti atgal pas ją, atgal į tą naktį, kada tau buvo leista kalbėti, kada tu jai kalbėjai gražiausius žodžius, kokiais niekas neapdainavo jokio Dievo, kada tavo meilė buvo stipri ir iki pat dangaus, ir užpildanti visą pasaulį, ir kada ji buvo tavyje, ir tu buvai joje, ir jūs buvot niekas ir viskas kartu, o atskirai – tik du žmonės.
Šiąnakt tu grįši pas ją ir rytas jos nebeatims.
Sapnai meta ant tavęs virves ir timpteli, tu pliūkšteli į vandenį, kur tamsoje šypsosi ji.
Jos dvi kasos primena ragus.
Jos krūtys standžios ir stačios, suspaustos odiniuose rūbuose. Jos batai raudoni, kulnai aukšti, jos oda ruda, švelni ir blizganti, jos uodega raitosi, vyniojasi tau apie pirštą.
Šviesos stulpas nušviečia altorių. Tu lipi ant jo. Ji lipa ant tavęs.
30 centimetrų nerūdijančio plieno sudrasko jos rūbus, jį savo ilgais, aštriais nagais sudrasko tavo tuniką. 
Jos akyse dega ugnis, tavo apačioje dega ugnis. Tu glostai jos krūtis, pilvą, šlaunis ir mėgaujiesi ir staugi kaip vilkas iš geismo, ir ji joja ant tavęs, ir prakaitas liejasi, ir ugnys dega, ir Jėzus žiūri gėdinai nuo kryžiaus į jus. Tau patinka, kad jai patinka. Ji pakelia galvą į dangų ir staugia demonišku balsu iš malonumo, pamažu leisdama savo aštrius nagus tau į pečius, tau bėga kraujas, bet nuo skausmo tik maloniau, tu prispaudi ją prie savęs ir atiduodi viską, ką turi, ką esi jai skolingas, ji kanda tau į kaklą ir valgo tavo mėsą ir geria tavo kraują, kol galiausiai pragaro ugnys užsidega visam tavo kūne ir staigiai pradeda vėsti.
Ji nulipa nuo tavęs.
Ji pasiima peilį, tą patį, kuris simbolizuoja jūsų meilę.
Tiksliau – tavo meilę jai.
Jai nerūpi. Ji tave suviliojo ir dabar paaukos. Čia pat – ant šito altoriaus, kurį kartu su tavim išniekino.
Tu netekai daug kraujo ir nebegali blaiviai mąstyti. Tau liejasi vaizdas. Tu nebesupranti, ar ten kaimynų mergaitė, ar šlykštus demonas.
Matai tik kad kyla peilis, kad sužiba saulėje.
Kad staigiai leidžiasi.
Tada – tamsa. Jokių maldų.
Tavo vienuolyno broliai tavo palaikus sudegina ant laužo nepratardami nei žodžio.