Paglostau rudenį lyg taikyčiaus su juo,
Tarytum žiežirbas, kur kraują drumstė, užgesinus.
Mąsliu tylėjimu pakeitus norą aimanuot – 
Ne dabartis, bet praeitis kankina,
Tad lai ji grimzta užmaršties raiste,
Kurio dumble prisiekiu nesiplakti.
Paglostau rudenį. Agoniją kam tęst?
Juk gaunu dovaną – sapnų spalvotų naktį:
Zenitą, pilnatį ir fontanus sulos,
Išsilukštenimą, nektaro sodrią sotį.
Paglostau rudenį, nebebijau vėluot – 
Jeigu kas ims, kas liko atiduosiu.
Lai neša vėjas, įmerkia lietus,
Lai trūksta trapios būtį laikę gijos.
Tiek visko būta... Ar svarbu, kas bus?
Paglostau rudenį – per jį geismai užgijo,
Šašai nukrito. Na, o tuos randuos
Ganysis glostymas dabar vos likęs drungnas.
Mąsliai tyliu pabaigus aimanuot,
Kad viskas kinta ir kad spalvos blunka.
Pilka paguoda – lapkričio migla
Užrišo raištį pasmerktiems ant žvilgsnio.
Bandau atodūsiuos naujų prasmių atrast.
Paglostau rudenį be lūkesčio pamilti.