(Vėlinių vakarui prie Motinos kapo)
 
Žinau, kad žodžių tau jau nebereikia,
Tik nuoširdžios, tikros maldos,
Kurią dar nuo tada, kai buvau vaikas,
Išmokei po darbų dienos.
 
Seniai visiems, tikrai seniai atleidai
Už tai, kad grįždavom gal kartais per retai
Priglausti prie savęs, pažvelgt į veidą,
Paguost, kad gražūs sidabru puošti plaukai.
 
Galbūt tai sau atleist lig šiolei vis sunku
Už klystkelius painius, beieškant tikro kelio.
Už laiko pėdas, nesukrovusias žiedų,
Svaigias akimirkas, nubėgusias upeliais.
 
Stengiesi lapkritį lempelėm šildyt,
O juodą žemę puošt baltais žiedais.
Tikies, kad karštą maldą vėlės girdi
Ir viską Dangaus Tėvas joms atleis.
 
Kapelių aplankyt visų gal nesuspėsi,
Gal net ir mintys ne visus pasieks,
Tiktai prie vieno vis stovėsi ir stovėsi,
Sklis liūdesys iš mylinčios širdies.