Gyvenimo laiptais keliaujam
Nuo pat kūdikystės – lig kapo...
Atodangos, potvyniai, griūtys...
Ir ko tiktai žmogui neteko...
Tie laiptai – gruoblėti, nelygūs,
Nes kartais už šapo užkliūvam...
Draugai, nedraugai kartais tylūs
Grūmoja, net šypsnio nebūna.
Dažnai dengia rožinės kaukės
Akis, netgi veidus draugužių,
Net nesėkmę tostu palydi –
Kaip širšės drevėj kažkur ūžia...
Gyvenimo laiptais keliaujam
Ir kartais savų nepažįstam,
Kai semiame širdgėlą saujom,
Kai perkam maiše išdavystę.
Štai toks tas gyvenimo kelias –
Nesaugūs ir slidūs jo laiptai,
Ir žodžiai gerklėj kartais velias,
O pyktį širdy vis dar laikom...
Pradingsta bendrystė ir laimė,
Nuskęsta šviesus atvirumas,
Gaisravietė styro pašiurpus,
Ir blėsta nuodėgulių dūmas.