Tu vis bėgi ir bėgi,
vertiesi kūliais,
rideniesi žemyn
lyg vaikystėje nuo kalno
per sniegą ar žolę.
Tik dabar nebėra to
džiaugsmo,
nes galvoji, 
stebi kur kokį akmenį 
ar kupstą 
aplenkti.
Pristabdai ir saugaisi,
kad kas nelūžtų.
Ieškai prasmės –
Baugina tai,
kad nematai 
kalno papėdės.
Akimirkai stabtelėjęs
klausinėji savęs:
„Jau viskas, 
užteks ridentis?
Laikas atsistoti ir kopti 
atgal į kalną
ar pasimuistyti ir vėl
pasileisti strimgalviais 
žemyn?“
Tik strimgalviais,
kaip vaikystėje,
jau neišeina...
---------------------------
Bet tu bandai.
Bet tu klausi, kodėl?
Dar turi vilties...