Neskirta žinoti, ar tyčia-netyčia
Išsižada lapai gimtosios šakos.
Pasirenka žemę ir pūva suplyšę
Pamiršę, kaip sprogo gyvent kitados.

Ar savo valia paukščiai lizdą palieka
Ir trikampiais traukia ieškot šilumos.
Pakyla ranka pamojuoti... Ir nieko...
Žolė, jau ir ta, neilgai bežaliuos...

Nejau šalnai pats galvą lenkia ir dobilas
Šiek tiek per ilgai užsibuvęs laukuos...
Naktis iš dienos vis daugiau laiko skolinas,
Kantrybė turėk – greit ir vėl atiduos...