Šventas Kazimieras, leliją iškėlęs,
Sveikina  didelius ir mažutėlius,
O aplink tokia fantazijų jūra,
Kažkas kepa, verda, juda ir gūra.
 
Verbos, kaip karališkas skeptras,
Aukščiau visų grožybių iškeltos,
Praeiviai maloniai į jas žvelgia,
Patiko, paima ir nuperka.
 
Labiausiai džiūgauja vaikučiai,
Saldainiais virtę voverės, zuikučiai,
Jų pilnos rankos ir kišenės,
O kaip vilioja šitas menas.
 
O audėjėlių raštų margumas,
O mezgėjėlių  įmantrumas,
Pirštinės, šalikai, kepurės,
Visko, ko prireik, turi.
 
Ir gėrimų tikra gausybė,
Alus, midus ne banalybė,
Ir paraitoję ilgą ūsą,
Vyrai ragauja neatsidusę.
 
Ir aš pirkau krepšelį pintą,
Padėjau jį aukštai į spintą,
Atėjus rudeniui ištrauksiu,
Gal kokią uogą, grybą sugrybausiu.
 
Koks gyvas šitas šurmulys,
Ne vienas jį dar aprašys,
Kokie čia darbštūs ir maldingi žmonės,
Žino, kad veik Šv. Kazimiero malonė.