Idilė

Jei tu būtum,
Tu būtumei mano sėjėjas.
Aš biržyčiau purų pavasario lauką
Ir ėjimas per kalvą greta vienas kito
Nebaidytų pakrykštaut nutūpusių gervių.
Iš sėtuvės žarstytum vienodai tu saują po saujos
Ir nukritę tarp grumstų javai
Būtų genijaus vertas paveikslas – 
Aš iš triūso regiu gimstant gyvasties viltį.
Virš miškų sužėravusi kylanti saulė
Nusileistų į duonkepės krosnies plačiai prasižiojusią pakurą,
Iš kerčių po viduaslį rinktųsi šokti 
Žarsteklis ir ližė,
O iš pūkšinčio indo
Rikiuotųsi kryžium žymėti tešlos milžinai
Ir namai atsidustų iš savo gelmių nuostabiausiais kvapais –
Tais, kuriuos į gyvenimą nešis
Kaip savastį mūsų vaikai.
Nijolena