Laiko upė nuneša džiaugsmus.
Paukščiai medžiais virsta.
Okeaniškoji nebūtis –
Kažkam saulė pakils,
Kažkam ji užges.
Rūko supynės linguoja
Tamsaus proto labirinte.
Saldžios mintys, žodžių miražas,
Atspindys to, kas buvo,
Dabar – tik šešėlis.
Delnuose usnys dygsta;
Kvapų gama ant nuleistų debesų;
Spalvų gaisrai giliose akyse
Ir draskymasis, šaukimas
Sielos gelmių duobėje –
Atimtas troškimas gyventi.
Klykia užmirštas vaikas,
Laumė skęsta raiste,
Velnio ašarom raudojo dangus:
Kas atidavė širdį aitvarui ėst?
Takas pilnas mazgų,
Kliūva klišos numirėlio kojos –
Jį lydi vėtrų rujos;
O man ant veido metai joja,
Pasikinkę albinosus žirgus.