Žvelgiu į debesis svajoklės akimis,
Ir taip norėčiau pasinert į jų baltumą,
Ir nardyti, ir plaukti lyg dangaus žuvis,
Bet taip tik angelams tebūna.
 
Jie vartos, šokinėja, it žaidžia nuolatos,
Tartum linksmi vaikai po dangaus slėnius,
Tai vėjas savo glėbyje sūpuoja juos,
Tai saulė skruostus papudruot norėjus.
 
Ir taip buvau to žavesio užlieta,
Kad pabudau po dangumi  žvaigždėtu,
Jos rodos žvelgė į mane ir tarsi kvietė,
Bet negalėjau Žemės trauką nugalėti.