Ruduo po kojom ir aukštai,    
Ir saulės spinduliuos vis slepia,
Ką tik tyra širdim matai –
Liūdni bekrintą lapai.
 
Ruduo, tapytojas, antai
Margai kas gyva tapo –
Tai aukso, vario čia dažai
Ant dailinamų lapų.
 
Bereikalingas triūsas šis,
Ir spalvos, potėpiai taip kuklūs,
Iliuzija, žaismė tai vis –
Pikti šalnų pabūklai.
 
Nei vienas kritęs nepakils,
Tapytojau, kas tai yra stebuklas?