Pamanei, kad verkiu?
Tai tik lašas migloto rudens,
Kai tavęs nematau
Ir būty nebėra orientyrų.
Leidžiu lašui per skruostą laisvai nuvirvent
Lyg savaime išnyks. Tarsi dykvietės tyruos
Tas vingrus liūdesys.
Jausmo šukė aštri.
Kraujas gyslose oš nesveikai susidrumstęs.
Tai tik lašas rudens.
Pamaniau, kad verki.
Ne, suklydau, 
Matau, kaip konvulsiškai gniaužiasi kumščiai.
Byra žvirgždas ir sninga pilkais pelenais,
O glėbiai uždari,
Nes nederlios jau ankštys.
Neverki? 
Neverkiu.
Rudeniniai lašai...
Jie tik mirusius plauna, nekviečia gyventi.
Argi tau, argi man,
Ne, ne man ir ne tau
Bent viena žarija iš aistrų užsiliko.
Lašo pėdsaką vingrų delnais nuvalau.
Tik ruduo, tik migla,
Tik lynoja nuo ryto.