praėjo
dvidešimt metų po antrojo pasaulinio
vasara
ramunėlės lyg išprotėjusios pievose
laimės gali tiek prisiburti
kad nepaneši

kiekvienam miestely įėjęs į gryčią
akimis užkabinsi maišelį su džiūvėsėliais
jei yra džiūvėsėliai
tai kažkur slepiasi cukraus ir druskos maišai
atsakingai žmonės gyvena
tiki kad karas ateis

o kai praeis – vėl į Sibirą ne
tuščiomis

dar po dvidešimties jie ėmė mirti
nesulaukę nei karo nei Sibiro
matau ištuštėjusius džiūvėsėlių maišelius
nieko nelaukiu

ruošiuosi