Vėl ruduo, vėl pasipuošė laiptai
Klevo lapais raudonais, sausais,
Tarsi ragintų — laikas, jau laikas,
Paskutiniais laipteliais nueit.
 
Nesunku jais nueit, kai viliesi,
Kad galėsi užkopt atgalios,
Nors žvakelių negęstančių šviesos,
Apačioj pasilikti vilios.
 
Laiptai laiptai, gyvenimo laiptai,
Papuošti kiekvienam vis kitaip,
Kam rudenio drapanos plaikstos,
Kam balandžio žibučių žiedai.
 
Lapai čeža, čežėdami sako:
Neskubėki, sustok, prisiminki,
Kokie buvo pavasariai gražūs,
Kokios vasaros buvo laimingos.