Neviltim apie rudenį kvokši kelmai, 
Ant kurių nebėra pumpurų,
Jie po samanų kailiu pašiurpusiu
Gūžiasi lyg pasmerktieji,
Jie be šypsnio stebeilija rasą
Ant gijų vorų,
Jie nemėgsta tamsos
Ir keiksnoja tiek tylą, tiek vėją.
Tai ne lapų spalvingų kritimas, bet mirė paširdžiuos drugiai
Ir apytuštis maišas suglamžomas bodis šiukšlyno,
Kai ne skristi, o kristi pasiūlys lėkšti juokdariai,
Kai jie veidą teplios nenusakomais ištekliais grimo.
Bet mirtis atpažins
Ir į pilkas miglas išsives,
Šilumos kibirkštėlę nulaižius sustingdys sustojusį kraują.
O žinai – 
Net tada aš nebūsiu pamiršus tavęs,
Nes nėra užmaršties,
Kaip pavasaris būtį fontanais sulos nuskalauja.