Ką veikiau?
Visą skirtąjį laiką sijojau sprangius aplinkybių pelus.
Ten grūdų ne kažkiek,
Tad nėra palaimingosios soties.
Daug mąsčiau, kaip išlikti savim – 
Nei tešlainio žvalgytis pelėkautuos, nei botagui vinkliam bepaklust,
Kaip silpnybes užtvenkt,
Kaip net priešui nuoširdžiai šypsotis.
Tarakonų jaukinimas
Šiaip sau darbelis, brolau –
Net po daugelio metų šita padermė ko nors ėdamo tyko.
Neprašiau seno Dievo,
Kad man leistų senatvės sulaukt,
Ne kad aukse išmaudytų – 
Bent įspraustų į saują varinį skatiką.
Jau ataskaitų metas artėja.
Nors nevogiau, bet neramu.
Kertėse išryškėja ne nuodėmės – baimių šešėliai.
Aplinkybes sijoju, o smulkmę lig šiol jaukinu – 
Tegul būna gyvi tie, kas ašarų šliuzą pakėlė,
Lai neširsta ir tie,
Iš kurių nors retai, bet šaipiaus,
Nes gal jų akyse aš pati – įkyrus tarakonas.
Senas Dievas negirdi.
O taip Jo norėjau paklaust –
Kaip kasdien iš pelų atsirasdavo šeimai bent kepalas duonos?