pameni kaip vaikystėje
tau sakydavo

— nežiūrėk į šulinį ten slepiasi vėlės

šventai tuo tikėjai
dar ir dabar eidamas pro svirtį
persižegnoji kaskart
vis kita ranka
liesdamas danguosna kopiančią saulę
nubrauki nuo dalgio rasą
ir lėtai lėtai
kramtydamas
ką tik nuskintą smilgą
šypsaisi

ir
tau šypsosi
žemė
vėlės
atvira erdvė
galulauky

– – –

žinojimas nevertas nieko kol jo neišjauti