Melas
Pasirodo, melavo ruduo –
Ką žadėjo, tai buvo ne auksas, o trupantis laikinas varis.
Gundė kraitėm pilnom,
Vai, kiek laimės sočios tau jis duos,
Bet kerai išsisklaidė, melai išaiškėjo.
Jis lengvatikius kiautuos uždarė.
Žvelk nežvelgęs į miglą pro langus aklus,
Ten aštriais žagarais
Nuogos tiesos peizažuos aiškėja.
Plėšikaujantiems vėjams bandyk nepaklust –
Užmyluos, užmigdys,
Nė nėklaus, ar pasėjai
Savo kraują, svajas ir saldžiausius geismus.
Tavo riksmas sustings
Ir nukris šerkšno kruopom.
Ar manei, jog tu rinksiesi džiūt ar supūt?
Patikėjai, kad auksas?
Ten tik elgetos apdaro lopas.