(Atsiliepiant į beatodairiškus senų  girių ir miškų plynus kirtimus)  
 
Kiek daug spalvų papylė rudenėlis,
Tai džiaugias akys degančiais klevais.
Lyg būtų Trispalves miškai iškėlę,
Tarytum ragintų:
          — Mylėkit Lietuvą, vaikai! 

Mylėkit Lietuvą! Ar girdit skaudų aidą,
Vilnijantį iš girios kertamų pušų?
Gal širdys surambėjo ir nieko jau negaila
Žmonėms, apakintiems nuo švedų pinigų!?
 
Ką pasakysite palikusiems vaikaičiams,
Kai jie paklaus:
          — Kur bočių girios, kur senos eglės, ąžuolai?
Kur mūsų žemė? Ar likom prašalaičiais,
Jeigu prie Merkio, Nemuno dabar kitų namai?
 
Gražus ruduo, jeigu ne liūdnos godos...
Jei saulė auksintų dažais tiktai medžius.
Juk reikia tiek nedaug. Nedaug, atrodo.
Mylėti Lietuvą  —  
             Vaikams išsaugot žemę, vandenis, miškus.