Aš kaip džinė varinėje lempoje – 
Uždaryta spalvinguos rudens sapnuose,
Užburta praeities
Nebenoriu, kad baigtųsi drungnas ir minkštas miglojimas,
Nors žinau, kad šiaurys
Liepsną gyvasties greit paskutinę atsegs,
Orientyrui išblausus,
It šmėklos glausysis pavojai,
Jog neliks susipratusio,
Kaip pasišviesti manim, 
Kokį žodį – burtažodį tarti.
Klausia lašas aliejaus, 
Ar aš negalėčiau atgimt,
Gal be tų ritualų keistų sutinku ilgą naktį praverti?
Ne, sakau,
Šeimininkas tik vienas yra,
Tų varinių sapnų nė į ką nesiruošiu mainyti.
Aš paklusiu tik tam, kurs iškvies mano kūno žaras,
Kuris bus ataudais ir norės,
Kad jam būčiau gyvenimo nytys.