Per lauką bėgo ir nubėgo
Basos pėdos;
Ir plaukė, nuplaukė
Saldymedžio kvapas;
Keista jaust, kad kadaise
Mylėjau laukinę.
Vėjas plaikstė jos plaukus
Apie veidą; ir lyg žvaigždės nakty,
Spindėjo vilkiškos akys.
Metų laikai ją sutramdyti bandė –
Dovanojau vasarai ją –
Ji nubėgo miškais
Nebijodama laumių.
Dienomis ją jaukinosi vėjai;
Naktimis ji priklausė tik man,
Bet paliesti jos nieks negalėjo –
Išnykdavo sutemoms tik atėjus.
Ir kažkur girdėdavau juoką,
Esant pilnačiai
Kaukdavo vienišas vilkas.
Gal ne vilkas, gal – ji?
Ar prašyti man Dievo,
Kad liktų ji su manim?
Ji laisva tarsi prerijų mustangas –
Vakar čia, rytoj – ten.
Plaukuos ramunė,
Delnuos vėjai palaidūnai,
O lūpos – sirpstančios žemuogių uogos...
Ak! Norėčiau būt šešėlis
Jos kelionėj ilgoj...
 
Per lauką bėgo ir nubėgo
Basos pėdos...
Keista jaust, kad kadaise
Mylėjau laukinę...