Koks apgailėtinas rudens miškų striptizas – 
Nei aistringumo, geidulio, nei vyliaus.
Prabangios drapanos į skudurą sudrisko,
Vešliam atole šalnos tarsi žilė,
Bet kiek pavasarių kamienuose siūbuoja? 
Kiek sėklų, vaisių – gyvasties zenitas?
Gaisai saulėlydžių juos numetė po kojom
Lyg nevertinga, nes tai – vakarykščia.
Galvelė pumpuro siaura sapnuoti bitėms.
Kas mini spalį, nektaru patvinęs?
Žiauri užuomina – ir tu tirtėsi plikas,
Kai tavo gervės krykaus iš krūtinės.
Jausmai išskris lyg ištremti negrįžti
Ir liks aistringas vienas geismas – būti.
Koks čia striptizas? Pasmerktųjų Mišios.
Dangus ir tas pratrūko. Aišku – liūdi.