Siela trokšta šviesos, ji vis ieško kažko,
Ji vis ilgis saulėtų miražų. Neaprėpiamų tolių erdvėj, 
Gal klajoja pirmykštė dalelė tavęs į šią žemę ir 
Ir tavąją būtį atvedus. Ten kažkas išsiilgęs tavęs
Kantriai laukia sugrįžtant,
Gal todėl esatis nerami, vis į dangų žvaigždėtą nuklysta.
Kažkas švelniai pakvies, šiltus delnus išties, kažkas 
Ilgesio giją sutraukys ir be žodžių priglaus,
Ir apgaubs gerumu, į pirmykščius namus
Kai sugrįši iš žemės dulkėtų kelių, taip savų išsiilgus.
Meilės trokštam visi, čia dabar, šitoj žemėj,
Na bet kartais paleidžiam mintis, pasigainiot,
kur vėjai migloti, neramūs. Ir jos lekia tada, tarsi
Užtvanką būtų kas nors atidaręs, tarsi paukščiui
Kas būtų atrišęs sparnus ir išleidęs į tolimą kelią.
Ji laki ir skraji, sustabdyti jos niekas negali, ji
Sparnuota, skrajūnė mintis, užrakint jos neturi nieks galios.