Reti šypsniai
Nuvingiavo, nutilo vasaros aidai,
rudens dvelksmas skverbiasi į būtį,
gal būt nutils ir manieji sielos balsai –
graudu apsikabinus lemtį savy tūnoti...
Nenori apsamanojus užbaigt skirtą dalią,
šalia medžiai dejuoja blaškomi vėjo ,
kartais rudeninė saulė paryškina spalvą –
kodėl nutolai nuo žemiško pasaulio?
Dar vaikštai senais pramintais takais:
nuolat stebi – dangus niaukiasi niūriai,
norai baigiasi lietaus lašais stambiais –
eilinė diena ašarodama su gailesčiu žiūri.
Šiame take neliko apsunkusių pėdų įmintų,
tik medžių lapai tarpu savęs šnabžda, šneka –
nusišypsojus saulė dovanoja dar spindulių,
atsivėrus properšai, pro tavąjį langą.
2016 m. rugsėjis