Virš rudenio laukų paklydęs vėjas
vis gena debesis tarsi avis.
Tai baltus, tai pilkus lyg pūko avinėlius,
ir tu, atrodo, vis savam kieme budi.
Virš pamatų, atrodo namas tebestovi,
bet ne, tai tik iliuzija blanki.
ir tavo eilės, rodos, skamba čia
tarsi rudens dejonė, ir tu kasmet
čia mus vis sutinki.
Laukai nugeltę ir tas vėjas
lyg šnabžda tavo eilėmis,
nors tu seniai iš šių namų išėjęs,
bet ir palikęs tarp kertinių akmenų.

2018-10-23